Kelionės

Šuolis per kliūtį

20080409_kestas_119
2008.04.09
Kęstutis LTU2000: “Bijoti normalu, rizikos sumažinimui užsidėk šalmą. Negailėk inventoriaus, nes jis skirtas naudoti, o ne saugoti.”

VG. Kiek laiko buriuoji burlente? Kaip pradėjai?
K. Buriuoju nuo 2006 metų gegužės, prieš tai buvau baigęs VG mokyklėlę. Pradžia buvo sunki – po savaitės nuo sezono atidarymo Elektrėnuose sutikau pirmą rimtą škvalą, praradus viltį grįžti teko šauktis katerio pagalbos, buvo gėda, bet gerai, kad kateris ten buvo. Kad taip daugiau nenutiktų, skaičiau daug mokomosios medžiagos internete ir ilgai laukiau savo vėjo, apie liepos vidurį pirmą kartą išglisavau. Po to sekė trapė, kojakilpės, pradinukų varžybos, burių didėjimas ir mažėjimas, bandymai daryti pavėjinį posūkį ir t.t.

VG. Kada apsisprendei šokti? Kodėl per dešrą?
K. Kontroliuojamai pašokti nuo čiopo pradėjau bandyti 2007 rudenį.
Per dešrą – todėl, kad padeda susikoncentruoti ir pašalina mintis „ai, gal nuo sekančios bangelės”, iš karto matai ar pavyko, ar ne ir šitas manevras reikalingas SuperX rugtyje, kurioje norėčiau sudalyvauti.

VG. Kai įsivaizdavai pirmojo bandymo baigtį?
K. Įsivaizdavau, kad jei ir nepavyks, tai bent jau suprasiu, ką negerai dariau ir įgausiu daug patirties. Kai tikslas yra ne PAšokti, o PERšokti, tai tampa svarbi atsispyrimo laikas, vieta ir greitis. Pirmas bandymas nepavyko 🙂

VG. Kas trukdė tą padaryti anksčiau?
K. Buvo keletas faktorių. Turiu didelę formulinę burę ir didelę freeride lentą, tai tiesiog laksčiau net ir prie pereborų (kam šokinėti, jei galima lakstyti?)
Be to, mano supratimu šuolius ir šiaip manevrus lengviau atlikti su mažesniu (ir tam pritaikytu) inventorium, o tokiam Elektrėnuose nedažnai pučia tai iki šiol neturėjau. O Egipte gerai – ir pučia ir nuomoto inventoriaus negaila 🙂

VG. Ar katapulta skauda?
K. Dažniausiai ne, tik vandens įpurškia po hidriaku. Skauda, jei neatsikabini nuo trapės ir plojiesi į vandenį ar į stiebą (o šuolį per dešrą darai atsikabinęs). Skauda, jei įstringa kojakipėje koja ir ją užsuka. Norint išvengti kojų strigimo laisviau reguliuoju kojakilpes ir jei leidžia oras plaukiu be batų.

VG. Pirmas jausmas atsidūrus 50 cm prieš dešrą, ore, peršokus?
K. 50 cm prieš dešrą – baimė, kuri gamina adrenaliną, kuris sako „mobilizuokis, jau reikia kažką daryti, kitaip bus šakės”
Ore – skridimo jausmas. Vienintelė mintis „reikia pažiūrėti, ar pernešiau peleką per dešrą”
Peršokus – geras jausmas – tikslas pasiektas! begemotai šokinėja! Mintis „įdomu, o kas nors įamžino?”

VG. Jei dešra tavęs nesustabdė, nesustabdys niekas. Kokius judesius išmokti planuoji artimiausioje ateityje?
K. Pavėjinį posūkį, gaigalą (Duck jibe), kokį nors sail&board360, gal flaka, nežinau, reikės su Girmantu pasikonsultuoti, kas lengviau. Front loopą.

VG. Kodėl būtent tuos?
K. Nes jų reikia SuperX. Front loopą – nes jau seniai noriu.

VG. Ar labai padeda žinojimas, kad tave fotografuoja?
K. Su tais ilgais objektyvais niekada negali žinoti 🙂 Jei jau šokčiau 100%, tai žinodamas, kad fotografuoja turbūt stengčiausi išvystyti didesnį greitį, pašokti aukščiau, šypsotis, o ne žiūrėti į savo kojas. Kol kas tiklas peršokti, o ne gerai atrodyti.
Fotografijos vėliau padeda matyti kokias klaidas padarei.

VG. Ką palinkėtų “peršokęs dešrą Kęstutis” dar “dešros neperšokusiam Kęstučiui”?
K. Bijoti normalu, rizikos sumažinimui užsidėk šalmą. Negailėk net ir nuosavo inventoriaus, nes jis skirtas naudoti, o ne saugoti.
20080409_5suolis

 

Trumpa priešistorė.
Matydamas, kad antrą savaitę El Ture pūs, visų žinančių išsiklausinėju, o kaipgi pašokti be bangos. Receptas skamba paprastai:
1) varai, atsikabini nuo trapės,
2) siūbuoji lentą pakaitom galinės ir priekinės kojų paspaudimais, kažką įgauni (gal ritmą?)
3) įsisiūbavęs darai op – spaudi galinę koją, tuo pačiu metu keli priekinę koją, tada pritraukti galinę koją ir
4) skrendi. Apie nusileidimą pagalvosiu vėliau.
Iš vakaro prisipasakoju, kad rytoj lipsiu per dešrą. Rytas. Pučia. Nėra kur slėptis. Pradžiai pabandau be dešros. Nesigauna. Stebėję sako „tu per daug atsilošęs, turi tiesiai virš lentos stovėti”. Aha, jei nestoviu tiesiai virš lentos, gaunasi lentos spyrimas į šoną, norint atsispirti į viršų reikia spirti į apačią. Logiška.
Pabandau stovėti tiesiai virš lentos – ne taip lengva, burę rauna, o kaip ją laikyti? „Labiau sulenk rankas”. Sulenk tai sulenk, dar pats susigalvoju, kad visa tai lengviau daryti kai kursas šiek tiek pavėjui. Kažkas gaunasi, šokteliu, iš po galinės kojos pasigirsta „tekšt”, reiškia buvau ore. Kišam į vandenį dešrą.
Pridedu keturis šuoliukus pagal chronologiją: nepavykęs, beveik gerai pavykęs, gerai pavykęs, ekstremaliai nevykęs.

Šuoliukas Nr. 1.
20080409_1suolis
1. burė 6.3 m2, pakenčiamas greitis halfwindu, truputį užkilinėju, kad pataikyčiau į dešros centrą , atsikabinu nuo trapės, lentos nosis nekyla, gerai
2. per daug atleidau galinę ranką, greitis mažėja, galimas vaistas – prieš atsikabinant nuo trapės paimti giką plačiau
3. visai atsileido galinė ranka, bandydamas siūbuotis su galine koja dar įjungiu ir stabdį
4. paskutiniu momentu bandau atlikti per daug dalykų – uždaryti burę, pritūpti ir šokti, greičiausiai stoviu ne tiesiai virš lentos, kas pasunkina atsispyrimą
5. greitis visai sumažėjęs, kadangi stoviu ne tiesiai virš lentos atsispirdamas su galine koja pastumiu lentos galą pavėjui. Dešra pavojaus dar nejaučia
6. bandau Andzhejaus stiliumi agresyviai „perlipti” dešra, bet esu jos centre, taigi tai nepavyksta, galbūt reikėjo galine koja dar karta vikriai atsispirti nuo pačios dešros 🙂
7. nusileidimas įvyksta nevietoje
8. viskas juda labai lėtai, nėra greičio net geram nuskridimui per priekį
9. taip krentant ant burės yra nemažai šansu keliais arba rankomis pradurti arba išmušti langą, todėl giko geriau nepaleisti
IŠVADA: pagrindinė problema – prarastas greitis

Šuoliukas Nr. 2.
20080409_2suolis
1. kursas pavėjui, atsikabinu nuo trapės, 6.3 m2 burė jau tapo kiek per didelė vėjui, pradedu siūbuoti lentą, nors gal dar ankstoka, stipresnis spustelėjimas galine koja, bandau išvystyti amplitudę
2. šarnyro spaudimas ir priekinės kojos ištiesimas nuleidžia lentos nosį
3. antras pasiūbavimas, lenta jau pradeda kilti iš vandens, darosi baisu, nes kilti dar per anksti (taip neatrodo pačiam plaukiant, nes dešra artėja labai greitai)
4. lentos nosis kyla visai ne laiku…
5. … ir visai ne laiku nusileidžia “nu kurmi, dabar tai pi*****”. Iš paskutiniųjų bandau pritūpti ir atsispirti su galine koja bei kelti priekinę. Slovėnų kaiteris Rok’as net pristabdė pažiūrėti kaip čia baigsis
6. Ištraukia greitis, pagal purslų trajektoriją matosi, kaip buvo išspirta į orą lenta. Keliais stengiuosi pasiekti alkūnes. Lentą, kad nepabėgtų, laikau užlenktais į viršų pirštais, sako galima juos lenkti ir į apačią, kad pėdos skliautas įsiremtų į kojakilpę
7. iš džiaugsmo ištiesiu ne priekinę koją, o galinę, nenukreipiu lentos judėjimo kryptimi, pelekas į vandenį įeina kampu, spinautas.
8. iš spinauto išeinama ryžtingai tiesiant priekinę koją ir prisitraukiant galinę.
9. lenta vėl glise, kabinuosi į trapę
IŠVADA: nors taip ir pačiam neatrodo, bet atsispyriau labai laiku ir vietoje, geras greitis.

Šuoliukas Nr. 3.
20080409_3suolis
Pasiėmiau 5.7 m2 burę, turėtų būti lengviau.
1. važiuoju kiek pritūpęs, kad geriau spyruokliuočiau, pirmas pasispyrimas galine koja, jau praktiškai galiu šokti, tik dešra per toli 🙂
2. lentą prispaudžiu priekine koja pasisiūbavimui, dar nežinau, ar tai ką nors gero duoda
3. gilus pritūpimas prieš šuolį. Pagaliau supratau, kad spyruoklė esu aš pats, nuo vandens atsispiriu kaip nuo žemės, kuo labiau pritūpsiu, tuo didesnį pagreitį galėsiu suteikti savo kūnui, tuo didesne jėga jis patrauks paskui save lentą (F=ma)
4. pakilimas gavosi aukštas, beliko pritraukti galinę koją ir…
5. …peršokau. Šokdamas ir leisdamas stengiuosi, kad lentos nosis pirmoji nesmigtų į vandenį, todėl pirmiau švelniai nuleidžiu galinę koją, po to priekinę (lentą laikydamas plaukimo kryptimi). Kadangi aš dabar lėktuvas, tai ir leistis reikia atitinkamai 🙂
6. sėkmingas nusileidimas
IŠVADA: geras pritūpimas = aukštas šuolis.

Šuoliukas Nr. 4.
20080409_4suolis
Po sėkmingų šuolių įsismaginau ir pagalvojau, kad nereikia šokti taip aukštai ir atrodyti, kad stengiesi – aš jau galiu kiečiau.
1. lenta nukreipiu pavėjui, atsikabinu nuo trapės
2. lemiamas momentas, pritūpiu šuoliui, bet per mažai
3. atsispyrimas šiek tiek per toli, nosis pradėta kelti per dešrą per anksti, priekinė koja per žemai, galinę koją keliu kiek galiu, bet bendras aukštis per mažas
4. pelekas, nors ir neilgas, kabina dešrą, nes ji gerai pripūsta, prasideda avarinis nusileidimas
5. burė galėjo kalti į lentos nosį, gerai, kad pastaroji po vandeniu, kritimo ant nugaros privalumas – nėra sūrios klizmos į nosį
6. purslai, gražu, visai neskauda
IŠVADA: išsigandęs dešros ir/arba lentos įsiūbavimo nepataikęs į taktą per anksti iššokau, per mažai pritūpiau.

Išvados – ką reikia daryti, kad pa/peršokti:
– stovėti tiesiai virš lentos – tam padeda šiek tiek pavėjinis kursas ir rankų sulenkimas bei giko paėmimas kiek plačiau
– išvystyti gerą greitį, tokį, kad būtų baisu – aišku reikia greičiau reaguoti, bet lengviau atsispirti, didesnis greitis atleidžia kokią klaidelę, įspūdingesnis kritimas nepavykus
– šokti iš pirmo karto ilgai nesisiūbuojant, nes prarandamas greitis, koordinacija, nepatyręs siūbuojiesi mažu dažniu, o taip būtinai pagal taktą nepataikysi į dešrą
– giliai pritūpti, kad būtų galima suteikti sau pagreitį nukreiptą į viršų (F=ma). Be to giliai pritūpus tikrai nepavyks netyčia užsikabinti ant trapės, net jei trapkilpės ilgesnės
– nebijoti priartėti arčiau dešros prieš šokant – kadangi dešra artėja bent 8-10 m/s greičiu, prieš pirmą kartą šokdamas įsivaizdavau blogiausią variantą, kad lentos nosis palenda po dešra ir išsisuku koją (tfu tfu tfu), bet lentos nosis yra užriesta ir ją pakišti po dešra galima nebent labai stengiantis (pvz., per daug anksti ir agresyviai pasisiūbavus).

Ačiū Annai už nuotraukas ir Maksui už dešrą.

Gero vėjo, gerų šuolių!
Kęstutis Gailius LTU2000