2009.03.25
Paskutinę dieną (penktadienį, tryliktą, per pilnatį) po trumpo pietų poilsio, kaip ir kiekvieną dieną, (lyg ir) planavome į jūrą. Išplaukiau į akvatoriją…
Kiekvienas skaitantis šią istoriją turbūt pagalvos „na man taip tai jau tikrai neatsitiktų, arba jei atsitiktų, tai visai kitaip”. Aš manau, kad kiekviena patirtis, net ir perskaityta, yra šio to verta ir mano anksčiau skaitytos istorijos galbūt man kiek padėjo toje situacijoje, į kurią patekau. Čia aprašytos mano klaidos, ar iš jų mokytis, ar bandyti daryti savo – kiekvieno asmeninis reikalas.
Undinėlė plaukia slalomą
Easy Style Week varžyboms užsiregistravau į SL discipliną. Pirmą varžybų dieną SL startų nebuvo, tačiau antrąją papūtė tikras Vėjas. Pirmą startą pramiegojau, nes laksčiau skersai įlanką džiaugdamasis kaip gerai man sekasi džaibai. Antram starte buvau laiku ir nedrąsiai startavau pirmajame savo SL plaukime. Prie antro ženklo aplenkiau įkritusį Donaldą, prie ketvirto – Kalvį. Kalvis pasivijo prie penkto ženklo ir naglai užlindęs tiesiai prieš nosį nugriuvo. Griuvau ant jo, bet visi liko sveiki. Donaldas aišku aplenkė, bet kraujo skonį jau buvau pajutęs.
Trečiam plaukime startavau drąsiai, prie pirmo ženklo nenukritau ir pasipumpuodamas stengiausi kuo greičiau įšokti į kilpas ir nuglisuoti. Prie antro ženklo pajutau, kad skauda kairės kojos pirštą (-us). Negerai, bet finišuoti reikia. Po trijų plaukimų paskelbiama pertrauka ir į stotį grįžau neprimindamas kairės kojos. Pirštas greitai tino ir chebra rekomendavo šaldyti. Diena man baigėsi, audžiu viltį, kad nesibaigė atostogos.
Anot Audriaus51, jo atitinkamoje SL situacijoje sulaužytas mažasis pirštelis mėlynavo, geltonavo ir šiaip atrodė nekaip, o manasis kiek pamėlynavo ir po to atgavo spalvą. Po trijų dienų jau normaliai vaikščiojau ir lipau ant lentos (su batais). Plaukiau, anot Audriaus, „atsargiai kaip undinėlė” kuriai skauda koją. Suplaukiau ir dar kelis SL plaukimus.
Dar vienas iš rekomenduojamų būdų gydyti pirštelį buvo jo privyniojimas prie antrojo piršto, bet tai padarius skaudėjo labiau nei neprivyniojus (turbūt per smarkiai suveržiau), todėl nusprendžiau to nedaryti.
Grįžus namo pirštą skaudėti ėmė vis mažiau, bet atsirado praktinė problema – ištinęs pirštas sunkiai telpa į batą. Kadangi po savaitės ištinimas nė kiek nesumažėjo ir piršto šone neišnyko gumbas, nusprendžiau persišviesti. Chirurgas ant rentgeno nuotraukos parodė įstrižą pirštelio lūžį ir su pleistru priklijavo mažąjį pirštą prie sekančio, kad jį imobilizuoti.
IŠVADA: slalomą reikia plaukti su batais.
Vienas Jūroje
Per visas dvi savaites dėl Vėjo sąlygų nepavyko įgyvendinti mano plano išeitį į jūrą su wave lenta prie įlankos vartų pabandyti frontloopą, tačiau antrą savaitę su slalomistais su 7-kėm ir 8-kėm smagiai lakstėme įlankoje, stengdamiesi kuo greičiau pralėkti atstumą ir apimti ženklą. Į jūrą išeidavome, tačiau su tomis pačiomis didelėmis burėmis ir dažniausiai tai darėme po pietų, kai vėjas išsilygindavo. Jūroje plaukti buvo įdomiau nei įlankoje, atsirasdavo trečioji dimensija, įdomesni posūkiai, nors ir mažiau pavykę.
Paskutinę dieną (penktadienį, tryliktą, per pilnatį) po trumpo pietų poilsio, kaip ir kiekvieną dieną, (lyg ir) planavome į jūrą. Išplaukiau į akvatoriją, kiekvienas lakstė kas sau. Kiek palakstęs apie kokią 1430 nusprendžiau patraukti į jūrą, nuplaukti iki paskendusios baržos (toliau jos nesu buvęs), šiek tiek palakstyti ir grįžti. Konkrečiai chebrai nepasakiau, kad varysiu su jais į jūrą (matyt galvojau, kad ir taip aišku). Tai buvo klaida.
Išplaukdamas dar sugalvojau iš arčiau apžiūrėti kitame krante esančią naftos platformų statyklą (nieko įdomaus), prie ant uosto vartų prišvartuotų užstojančių vėją laivų susivarčiau, pasimaudžiau ir į jūra išėjau vėliau ir žymiai žemiau nei kiti. Planavau užsipjauti ir kartu palakstyti. Beplaukiant vėjas kiek parimo ir jau pasiekęs nuskendusią baržą (1-1.5 km nuo kranto) supratau, kad nebeužsipjausiu, o ir jėgų perkeliaus jau nebuvo. Nusprendžiau grįžti.
Grįžimas buvo lengvas, slydau nuo bangų pavėjinių šonų, čiopas jau nedidelis, slalomistai plaukiojo apie 300-500 m. aukščiau. Nuplaukus apytiksliai pusę kelio pasigirdo garsus „trekšt!” ir gikas prie galvos palinko, lūžis per kniedę. Rusiškai nusikeikęs staiga supratau, kad esu gan toli nuo kranto ir šalia nieko nėra. Atsikabinęs nuo trapės bandžiau plaukti ne glise laikydamas priekine ranka už stiebo, o galine už giko, bet kažkuri piktesnė banga suvartė lentą, ranka nuslydo nuo stiebo, gikas plačiai išsiskėtė ir burė nukrito į vandenį.
Variantai buvo keli, reikėjo priimti sprendimą:
1) susiremontuoju ir grįžtu plaukte su bure
2) bandau irtis kaip mokė (burę pasidėjęs ant lentos)
3) ištakeluoju burę, susipakuoju ir parsiiriu
4) nieko nedarau, sėdžiu ant lentos ir mane nupučia į kitą krantą, kur pasigaunu taksą ir parvažiuoju.
Paskutinį variantą iš karto atmečiau – nors El Ture vėjas yra lygiagrečiai krantui, o iš karto už mūsų įlankos krantas kiek pasisuka į dešinę (žiūrint pavėjui), taigi teoriškai vėjas turėtų mane išnešti į kitą krantą, tačiau man pasirodė, kad palei krantą vėjas gali pūsti side-off-shore, t.y. šiek tiek nuo kranto (atsimušęs nuo kalnų, nuo miesto ar dar kokio velnio) t.y. nunešti į atvirą jūrą. Beje ši mano teorija buvo patvirtinta sekančią dieną jau mums išvykus, kai Aniai iš stoties burė atsiskyrė nuo lentos, lenta pabėgo ir jos ant kito kranto išmestos nerado.
Pirmam variantui reikėjo virvės, o jos neturėjau. Galvojau atkabinti burę, nuimti startinį šotą ir juo per trapkilpes pririšti atitrūkusį giko vamzdį atgal prie giko galvos, tačiau buvo rizika, kad gali nepavykti burės atgal prikabinti, kadangi vandenyje tokią operaciją atlikti sudėtinga net ir įlankoje, kur nebanguoja. Peiliuko neturėjau. Be to, panaudojus startinį šotą surišimui, neliktų kuo išsikelti burę, o vandens starto toks „remontas” gali ir neatlaikyti. Burės ištakelavimo ant vandens nei karto nebuvau daręs, be to tai neatrodė labai naudinga, nes sukrovus viską ant lentos būtų sukurta puiki sienelė vėjui atsimušti ir nešti.
Kurį laiką pamojavau rankomis sėdėdamas ant lentos, tačiau slalomistai matyt buvo įsmeigę žvilgnius į bangas ir stengėsi kuo geriau padaryti posūkį. Buvo per toli, kad mane matytų. Įsijungė „reikia irtis link kranto” režimas. Bandžiau irtis atsigulęs ant lentos ir ant jos užmetęs burę, bet vėjas burę vis pakeldavo ir apversdavo. Neefektyvu. Po to bandžiau plaukti užsikniaubęs ant lentos ir makaluodamas kojomis. Geriau, bet burė visa po vandeniu. Turbūt stabdo, o GPS neturiu, kad pasitikrinti greitį. Plaukimo orientyras buvo stulpai, kurie žymi iškyšulį ant įlankos išėjimo į jūrą.
Po kurio laiko supratęs, kad jėgos senka, saulė į vakarą, stulpai ne artėja, o turbūt tolsta, apsvarsčiau dar vieną variantą – o gal atsegti burę, kuri trukdo plauki ir parplaukti vien su lenta. Pagailo beveik naujos ir gražios NS burės, kuri atsegta nuo lentos tikrai nuskęstų. Nusprendžiau mesti visą inventorių, jis ieškotojams gerai matysis vandenyje, aš greitai parplauksiu į krantą ir su kateriu inventorių surasim. Puikiai prisiminiau VG mokyklėlės pamoką, kad negalima mesti lentos, bet su ja norimo kranto pasiekti negalėjau, o dreifuoti bele kur nenorėjau.
Metęs lentą pirmus keliasdešimt metrų plaukiau krauliu, nusikaliau ir greitai supratau, kad su hidriaku ir trape iki kranto tokiu tempu nedaplauksiu. Dvi savaitės El Turo „sporto-pramogų stovyklos” nepaliko jėgų, o ir hidriakas trukdė. Apsisukęs ant nugaros paskutinį kartą pamačiau ant bangos mano nuplaukiančią lentą. Sukirbėjo mintis „gal grįžti?”. Nuvijau ją tolyn ir toliau nusprendžiau plaukti varlyte.
Varlytė įstrižai bangų nėra pats maloniausias dalykas – bangos užpila akis ir burną, tenka dažnai išspjauti sūrų vandenį, o taip dehidratuojama, akys po kurio laiko pradeda smarkiai perštėti. Varlytę periodiškai keisdavau į plaukimą ant nugaros / ilsėjimąsi, kurio stengdavausi neužtęsti, nes jaučiau, kad bangos neša tolyn nuo tikslo. Atstumo jausmas jūroje yra labai apgaulingas ir vienu metu atrodė, kad stulpai vis tiek neartėja. Buvau beprarandąs viltį, bet pamačiau į įlanką grįžtančius slalomistus, jų burės atrodė didesnės nei anksčiau (reiškia jie arčiau), įspyriau sau į užpakalį ir plaukiau toliau. Stulpai pradėjo artėti. Dar padėjo tai, kad plaukdamas mąsčiau apie tai, kaip paaiškinsiu Maksui, kur yra jo inventorius, ruošiausi argumentus, kodėl aš neturėčiau už jį sumokėti, jei su kateriu rasti nepavyktų.
Tam tikro bangų skaičiaus praskalautas pradėjau suprasti tam tikrus principus – plaukiant varlyte į bangą esminį mostą reikia daryti kai banga praeina ir nuo jos galima nuslysti. Bangai artėjant staigius judesius daryti nenaudinga. Pakankamai efektyvu pasirodė plaukti ant nugaros malant kojomis ir ritmingai (lėtai, suderinant su kvėpavimu) iriantis abiem rankomis iš karto.
Po turbūt kokios valandos įplaukiau per uosto vartus (manęs aišku nieks nematė, net ir ant kranto žvejojantys arabai), dar reikėjo priplaukti iki kranto, tai buvo nesunku, nors plaukiau negreitai ir ritmingai, kaip ir anksčiau. Apie 10 metrų nuo kranto kojomis pasiekiau dugną ir tai buvo viena laimingiausių visų atostogų akimirkų. Netrukus jau gulėjau ant kranto apsikabinęs El Turo smėlį su visomis šiukšlėmis.
Nusvirduliavau iki stoties ir rodydamas pirštu į jūrą pasakiau Maksui, kad inventorių palikau „ten”. Jis ne iš karto suprato, kad vandenyje, bet po to pasitikslinęs vietą greitai šoko į katerį, o aš nuėjau praustis ir atgauti organizmo skysčių, t.y. gerti su chebra viskio užkąsdamas lašiniais. Inventorių rado, argumentų neprireikė.
IŠVADA: ką kitaip darysiu kitą kartą plaukdamas į jūrą, kai vėjas yra ne į krantą:
– neplauksiu vienas
– jei plauksiu vienas, pasiimsiu bent jau (pakrautą) mobilų į akvapaką ir susitarsiu, kam ant kranto skambinsiu ištikus nelaimei
– prie trapės turėsiu prisivyniojęs virvutės ir kažkaip reikės susigalvoti pasiimti peiliuką.
– ilgiau pamąstysiu apie inventoriaus remontą vandenyje. Tam pravers aukščiau paminėta virvutė ir ekspertų patarimai. Pavyzdžiui mano atveju neatjungiant burės nuo lentos buvo galima atsegti giką, jį apversti ir pritvirtinti nesulūžusia puse. Pilnai nulūžus pelekui vietoje jo galima pritvirtinti trapeciją.
Kelionės galerija
Kęstutis Gailius
LTU 2000
Gero vėjo!
