XXI amžiuje burlenčių nešiojimas yra atgyvenęs. Lentos pačios turi grįžti į vietą. Aptarsime kaip tai padaryti.
„Gintarų rinkimu“ burlentininkai vadina grįžimą prieš vėją į išplaukimo vietą krantu. Pasikinkius gerą bangą dažnai tenka nučiuožti ja pavėjui iki šiaurinio Šventosios molo. Iš ten žymiai paprasčiau lentą parsinešti pliažu negu plaukte. Bandymas išplaukti baigiasi didelėse Autobusų parku vadinamos vietos bangose arba tėškimusi į šiaurinio molo rąstus. Burlentės nešiojimas varginana. Per dieną kokių 10-20 kartų po 400m tampytis lentą nedžiugina.
Tradicinis lentos nešimas atima daug jėgų, drožia delnus. Jis naudojamas įveikiant trumpus, iki 30 metrų atstumus.
Vėjas gali palengvinti šį darbą. Paprasčiausia parsinešti burlentę naudojantis burės keliamąją jėga. Jos net nešti nereikia – burlentė sklęs ant oro pagalvės pati. Jai sklendžiant galima ilsėtis, atstatyti jėgas ir kvėpavimą, stebėti bangas raižančius kolegas, 10 kartų atsakyti į pliažininkų klausimą „Arnešalta?“.
Burės viršūnė nukreipta į jūrą, rankos laiko burę už giko ir burlentės kojakilpės. Optimalią burlentės vietą nustatome pagal vėją. Kuo silpnesnis vėjas, tuo arčiau giko lenta. Sistema neveiks, jei burės viršūnė bus nukreipta pavėjui (į krantą).
Pasidedate burlentę ant burės virš giko, patys stojatės tarp lentos ir giko, pasiimate burę už giko ir lentą už galinės kojakilpės. Lengvai kilstelite burę nuo žemės ir vėjas pakelia visą konstrukciją. Lenta ant burės plaukia oru. Ramiai ilsėdamiesi einate link pradinio taško prie pietinio molo.
Burė sklendžia neliesdama žemės. Esant silpnam vėjui gikas gali kabinti smėlį. Reiktų paspartinti žingsnį, kad burė vėl pakiltų į orą.
Kad smėlėta burlentė nebrūžintų burės ją reikia atsegti vos išlipus iš vandens ir užkelti ant burės nepriliečiant smėlio.
Gero vėjo!
Gintas Lapėnas
LTU89
