Kiekvieną savaitgalį prie ežero tenka stebėti takelavimo puškavimus. Burės pritempimas per stiebą daromas įvairiais skubiais būdais:
– ant pagalio užvyniojus virvutę kuo daugiau kartų lyg nuo to ji turėtų nenusivynioti
– privyniojus virnutės ant ploniausios atsuktuvo vietos, tarsi jis per ten neturėtų lūžti ir išplėšti delno
– vyniojant virvutę ant trapecijos kablio, tarsi jis nuo tempimo nebus suspaustas, pakitusi geometrija nelauš kažkurios kablio prie skersinio virinimo siūlės ir kablys nuo to visai nenulūš
– kiti varianta naudojant parankines priemones – akmenį, beržą, veržliaraktį ir tt.
Visas šias priemones galima vadinti takeluokliais arba užtempėjais.
Až naudoju takeluolį iš RDM prailgintuvo. Labai patikimas, nėra lūžtančių detalių.
Bet labiausiai komplikuotas yra virvės fiksavimas. Buriuotojai tam tikslui yra sugalvoję „smauglį“ (dailidės užsiveržiantį mazgą). Tai yra didžiausias didžiausio tinginio išradimas ir visų įmanomų mazgų pagrindas. Jo nereikia užrišti ir atrišti, užtenka tiesiog šiaip sau virvutę apvynioti aplink virvutę kelis kartus. Principas – tempiama virvė užspaudžiapati save, o netempiama atleidžia pati save.
Dar didesnio tinginio variantas – vyniojama pirma po ranka pasitaikiusi virvutės atkarpa.
Dar apie stuburo naudojimą užtempiant. Stuburą laikykite tiesiai, stiebą stumkite kojomis.
Gero vėjo!
Gintas Lapėnas
LTU89
